Petreikis

Liepos 18 dienos „Viešpaties angelo“ susitikimas: Mums reikia „širdies ekologijos“

ekologLiepos 18 dieną Šv. Petro aikštėje įvyko tradicinis sekmadienio vidudienio susitikimas, kurio metu popiežius Pranciškus pakvietė kartu sukalbėti „Viešpaties angelo“ maldą ir pateikė kelias įžvalgas apie sekmadienio Evangelijos skaitinį. 

Pasak popiežiaus Pranciškaus, Evangelijos pagal Morkų pasakojime (žr. Mk 6, 30–34) perteikiamos Jėzaus nuostatos apie du svarbius gyvenimo aspektus: poilsį ir atjautą.

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. (...) Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

Kai iš nelengvos misijų kelionės sugrįžę apaštalai entuziastingai pasakoja apie tai, ką patyrė, Jėzus švelniai juos pakviečia truputį pailsėti. Nors ir džiaugiasi matydamas savo mokinius, laimingus dėl skelbimo vaisių, nesileidžia į komplimentų žarstymus ir kamantinėjimus, tačiau rūpinasi jų fiziniu ir dvasiniu nuovargiu. Juos perspėja apie grėsmę, kuri visada tyko ir mūsų: tai veiklos, kai svarbiausia yra pasiekiami rezultatai ar mūsų pačių jautimasis svarbiausiais veikėjais, spąstai.  

Bažnyčioje tai nėra retenybė: skubame, bėgame, manome, kad viskas priklauso nuo mūsų ir tokiu būdu galiausiai rizikuojame išleisti iš akių Jėzų. Dėl to jis kviečia savuosius į nuošalesnę vietą šiek tiek pailsėti, likti tik su juo. Tai ne vien fizinis, bet ir širdies poilsis. Nepakanka sustoti, reikia iš tiesų pailsėti. O tikram poilsiui padeda sugrįžimas prie dalykų šerdies: sustoti, pabūti tyloje, pasimelsti, darbo bėgimo nepakeisti atostogų bėgimu. Jėzus nebuvo abejingas žmonių poreikiams, bet kiekvieną dieną visų pirmą pasitraukdavo pasimelsti, pabūti tyloje, su Tėvu. 

„Truputį pailsėkite“ – šis kvietimas skirtas ir mums. Saugokimės vien į efektyvumą orientuotos dienotvarkės, mokėkime sustoti, išjungti telefoną, pasimėgauti tyla, kontempliuoti gamtą, atsigauti pokalbyje su Dievu.

Vis dėlto Evangelija priduria, kad Jėzus ir mokiniai negalėjo pailsėti taip, kaip būtų norėję. Žmonės plūsta iš visų pusių ir jų ieško. Jėzui šių žmonių pagailo, jis pradėjo juos mokyti. Atrodo, kad tai prieštarauja tam, kas pasakyta anksčiau, bet taip nėra. Tik į skubėjimo verpetą neįtraukta širdis sugeba atsitraukti nuo darbų ir savęs pačios, pamatyti kitus, jų žaizdas, jų poreikius: tai reiškia atjausti, pagailėti. Atjauta gimsta iš kontempliacijos.

Jei išmoksime iš tiesų pailsėti, sugebėsime iš tiesų ir užjausti. Jei išsaugosime kontempliatyvų žvilgsnį, tęsime savo darbus be grobuoniškos nuostatos turėti ir suvartoti viską. Jei išlaikysime ryšį su Viešpačiu ir nenujautrinsime to, kas mumyse giliausia, darbai, kurios turime atlikti, mūsų nebepraris ir neatims mums kvapo. Mums reikia širdies ekologijos, kurią sudaro poilsis, kontempliacija ir atjauta. Tegu vasaros laikas tam pasitarnauja, linkėjo Šventasis Tėvas ir „Viešpaties angelo“ malda pakvietė kreiptis į Dievo Motiną, kuri žino, kas yra tyla, malda ir kontempliacija, kuri visada švelniai atjaučia mus, savo vaikus. (RK / Vatican News)

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode