Festivalis




Iš Irako atvykusi senolė Sevė: Iš Europos aš nieko nenoriu, tik leiskite man prieš mirtį dar kartą pamatyti vaikus

„Pardaviau visus savo daiktus, drabužius ir atėjau štai taip – su viena suknia, kurią dabar ir esu apsirengusi. Irake artimų šeimos narių neturiu. Manimi paeiliui rūpinosi tolimesni giminės – kas savaitę ar dvi keliaudavau iš vienų namų į kitus. Tačiau neseniai man buvo diagnozuotas vėžys. Todėl noriu prieš mirtį dar bent kartą pamatyti savo vaikus, kurie yra Europoje. O tada galiu ramiai numirti. Daugiau man iš Europos nieko nereikia“, – sėdama lauke tik ant žemės patiesto kartono lakšto pasakoja 70-ies metų Sevė, į Lietuvą atvykusi iš Irako.

Dabar moteris, kaip ir dar 4 tūkst. į Lietuvą atvykusių migrantų, gyvena viename iš pabėgėlių sulaikymo ir apgyvendinimo centrų. Kiekviena čia atvykusiojo istorija vis kitokia, o senolės Sevės skiriasi tuo, kad būdama garbaus amžiaus į Lietuvą ji atvyko vienui viena, be artimiausių šeimos narių.

Viena užaugino vaikus

Sevės vyras, pasak moters, žuvo prieš 20 metų – kare, kurį tuometinis Irako režimas (valdant Sadamui Huseinui) buvo paskelbęs Iranui. Tuomet kurdai, kaip ir kiti Irako jaunuoliai bei vyrai, buvo priversti dalyvauti jame. Žuvus vyrui, Sevė liko našlė su trimis tuomet dar mažamečiais vaikais.

„Mes ir prieš karą buvome neturtingi. Gyvenome kaime, kur užsidirbti galimybių nedaug. Dėl įvairių ligų su vyru praradome penkis savo vaikus. O žuvus vyrui, likau su trimis, tuomet dar mažamečiais vaikais. Žinoma, buvo nelengva. Tačiau tada buvau jaunesnė ir gyvybingesnė, todėl, kaip ir kiekviena mama, dariau viską, kad juos išmaitinčiau. Dirbau kitų žmonių namuose – tvarkiau juos, gaminau maistą. Buvau dėkinga, nes vakare galėdavau jo parnešti ir savo vaikams“, – pasakoja Sevė.

Vaikams augant, moteris sako norėjusi vienintelio dalyko – kuo geresnės ateities savo atžaloms.

„Svajojau pamatyti, kaip jie susituokia ir gyvena geriau negu aš. Todėl taupiau visas įmanomas lėšas vaikų ateičiai. Tačiau dirbdama pas žmones daug pinigų neuždirbdavau – dažniausiai man būdavo atsiskaitoma maisto produktais, – sako kurdų kilmės moteris. – Tad pagrindinis taupymo šaltinis buvo mano pensija, kuri mokama žuvusiųjų kare našlėms. Šias santaupas vėliau ir investavau, kad vaikai geresnių galimybių ir ateities galėtų išvykti ieškoti kitur. Ten, kur gyventi saugiau, bei yra daugiau galimybių dirbti ir išmaitinti savo šeimą“.

Netekusi pensijos, tapo našta giminėms

Taip prieš šešerius metus į Europą išvyko pirmasis Sevės sūnus, o prieš trejus – kiti du. Vienas iš jų yra gavęs prieglobstį ir dirba gamykloje Vokietijoje.

„Man svarbiausia buvo vaikų ateitis, norėjau, kad jie galėtų ją sau susikurti. Likusi Kurdistane, gyvenau iš man likusios pensijos, – sako moteris. Ir čia pat priduria – kol ją dar gaudavau. Pensijos netekau prieš dvylika mėnesių. Tuomet sunkiai susirgau ir tris mėnesius iš eilės negalėjau nuvykti iki miesto, kur turėdavau atsiimti man skirtą išmoką. O tokiais atvejais Irako institucijos sustabdo išmokų mokėjimą. Taip nutiko ir man“.

Tuomet, pasak Sevės, ja paeiliui rūpinosi giminės – kas savaitę ar dvi moteris keliaudavo iš vienų namų į kitus. Tačiau po kurio laiko senolė pasijuto našta.

Prieš mirtį tenori pamatyti vaikus

Tačiau ne vien jausmas, kad esi našta tavimi besirūpinantiems giminėms išgynė Sevę iš savo šalies. Pasirodo, liga, kuri kamavo moterį jau daugiau nei metus, buvo vėžys. Ir po atliktos operacijos, medikai nežadėjo ilgos ateities. Tai buvo paskutinė paskata moteriai palikti savo šalį ir vykti į Europą.

„Iš Europos nieko nenoriu. Tik prieš mirtį dar bent kartą pamatyti savo vaikus. Daugiau iš Europos man nieko nereikia, – drebančiu balsu sako Sevė. – Pardaviau visus likusius daiktus, drabužius, susirinkau visas santaupas ir atėjau su viena suknia čia tam, kad pamatyčiau savo vaikus. O tada jau galiu ramiai numirti“.

Visuomenė kviečiama prisidėti

Mūsų šalyje esantiems migrantams humanitarinę pagalbą teikiantis Lietuvos Raudonasis Kryžius ragina visuomenę prisidėti prie pagalbos migrantams. Pasak organizacijos atstovų, šiuo metu labai stinga savanorių pagalbos įvairiuose Lietuvos miestuose – bet ypač tuose, kurie teikia pagalbą migrantų stovyklose: Vilniuje, Kaune, Alytuje ir Visagine. Savanorių reikia įvairioms užduotims: drabužių bei daiktų rūšiavimui; maisto dalinimui; pagalbai registruojant naujai atkeliamus užsieniečius (iš kitų vietų į Medininkų konteinerinių namukų teritoriją); užimtumui su vaikais (Pabradėje ir Rukloje) ir kt.

Savanoriai į pabėgėlių stovyklas važiuoja ekipažais ir dirba pamainomis po maždaug 3-4 valandas. Į stovyklas vykstama tiek dienos metu, tiek vakarais (priklausomai nuo stovykloje atliekamų darbų), tačiau itin trūksta žmonių, galinčių paskirti savo laiko vakarais bei savaitgaliais.

Savanorio anketą galite užpildyti čia.

Taip pat galima aukoti savo pasirinktą sumą, kuri bus skirta pagrindiniams pažeidžiamų žmonių poreikiams atliepti: https://donation.redcross.lt/zmogiskumassvarbiausia

Aukoti galima ir skambinant trumpaisiais numeriais – 1410 auka 10 Eur, 1408 auka 5 Eur.

Visos surinktos lėšos bus skiriamos pirmojo būtinumo higienos priemonėms, pieno mišiniams bei kitiems kūdikių ir vaikų produktams, aprangai ir avalynei šaltajam sezonui bei pagalbos organizavimui.

Daugiau informacijos apie visas pagalbos galimybes migrantams ieškokite čia.

LRK nuotr.

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode