Petreikis

Paveikslai, tapyti siūlais

Megztų paveikslų „tapytojai“ Liudvikai Normontienei atminti

(1927-08-18–2021-04-27)

„Vis tas atidėliojimas... Kaip negalima nieko atidėti rytojui... Kai buvo numegzta 40 paveikslų, muziejuje buvo eksponuojami mamos darbai, nors mama labai vengė viešumo. O kai pasiekė šimtą paveikslų ir gimė patys gražiausi darbai, parodos taip ir nespėjome padaryti, o mintijome gal Zitai Kelmickaitei parodyti“, – apgailestauja Lina Kesminienė, kad taip ir nespėjo plačiajai visuomenei pristatyti a. a. mamos Liudvikos Normontienės, paveikslų tapytojos siūlais, darbų. Dabar jos buvimą mena tik likę daiktai ir neįprasta technika atlikti paveikslai, kurie puošia ne vieno mažeikiškio namo sienas, nemažai jų iškeliavo į Norvegiją, Rusiją, Olandiją.

 

Pirmasis darbas

Gyvenimo iššūkiams, pomėgiams gimti amžiaus cenzas neegzistuoja. Kai kuriems įdomiausios idėjos gimsta jau brandžiame amžiuje. Liudvikos Normontienės pirmieji ypatinga technika atlikti darbai – megzti paveikslai – gimė, kai jai buvo 70 m. Gimus anūkams, ji viską norėjo daryti su meniniu polėkiu, tokie buvo ir anūkų megztiniai – vieno puoštas kaimo sodyba su žydinčiomis vyšniomis, kitam kitoks meno kūrinys. Pasak L. Normontienės dukros, mamai norėjosi, kad darbas turėtų ilgesnį gyvenimą, todėl kilo mintis megzti užvalkalus pagalvėlėms. Pirmajame išmegztas kaimiškas prūdelis, apjuostas meldais su nendrėmis. „Tada man kilo mintis juos įrėminti kaip paveikslus, nes pagalvėles išskalbus ims blukti. O ten tiek darbo įdėta, kol kiekvieną žiedelį siūlais išsuko. Nuardžiau, nunešiau ir įrėminau, taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas“, – mena mamos darbų pradžią Lina.

Paveikslo gimimas

Žiūri į paveikslą, megztą paveikslą, o čia lyg teptuku, bet ne – siūlais nutapyti atšvaitai, medžių atspindžiai vandenyje, žydintys sodai, kopos, apjuostos pušelėmis ir pan. Visa tai daryta pasitelkiant savo fantaziją, dažniausiai gamtos įkvėpti. Dukra Lina prisimena, kad jai buvo įdomu ir smalsu stebėti, kaip po truputį gimsta paveikslai. Jai buvo nesuvokiama, kai pamatydavo šešėlį, bet medžio dar nebūdavo, jis tik vėliau „išaugdavo“ – gi megzdavo be jokių schemų ar paveikslėlių. Tai, tarsi, atvirkštinis procesas – paveikslo mezgimas vykdavo nuo apačios ir kildavo aukštyn. „Pačioje pradžioje pažiūrėjus net sunku būdavo suprasti, koks motyvas gausis. O ir išvirkščiąją pusę sutvarkyti būdavo vargo, kai reikėdavo tokią galybę siūlų galiukų paslėpti. Mama buvo begalinio kruopštumo, kiekvienas paveikslas jai turėjo būti be priekaištų, nors kitas gal ir nepastebėtų, bet ji pati žinodavo – tad be gailesčio nuardydavo ir negailėdavo prie jo praleistų 8 valandų. O į mūsų pastabas, ar negaila, atkirsdavo – tik nedejuokit, jūs karo ir jo baisybių nematėt, o čia tik mezginys“, – mamos kruopštumu žavisi dukra Lina.

Turintys gilią potekstę

Didžiausias įkvėpimo šaltinis – gamta, ypač jūra, pajūrio pušelės, kurios ir dominuoja jos paveiksluose. Ta meilė gamtai sugulė ir į eilėraščius, apsakymus. Paveiksluose atvaizduotas kelionės metu pamatytas vingis su pušaitėmis, bundančios gamtos motyvai. Kai kuriais paveikslais ne tik perteikdavo gamtos grožį, bet dažnas jų turėdavo ir gilią potekstę. Žiūri į nuostabų vyšnios žydėjimą, bet kodėl pilna žiedų vyšnia nulūžusi – jis simbolizuoja sunkią jaunos dukros ligą. Į kitą sukelti dukros vargai – išmegztas jos siluetas. Iliustruota ir mėgstama daina „Valtelė supas be irklų...“, paveikslas – vieniša valtelė jūroje. Kiekvienas paveikslas kruopštus išradingo meno kūrinys. Tapymą siūlais L. Normontienė baigė, būdama 86 m. „Visą gyvenimą mama nemokėjo didžiuotis savo darbais, nesivaikė materialumo. Jei kas pasidžiaugdavo jos paveikslu, nukabindavo nuo sienos ir padovanodavo ir nesvarbu, kad vien rėmeliai per šimtą litų atsiėjo. Ranka ir širdis buvo labai geros“, – mena dukra.

Į darbą iš mokyklos suolo

Gimusi inteligentų mokytojų šeimoje – tėvelis buvo matematikos mokytojas, o mama lietuvių kalbos – iš kiekvieno paveldėjo genus. Niekam neprieštarauti, gerbti kitus – taip buvo auklėta, taip auklėjo ir savo vaikus. Gal ir kitaip likimas būtų pasisukęs, jei ne karas ir tėvo tremtis į Sibirą. Tada tiesiai iš mokyklos suolo jai septyniolikmetei teko padėti išlaikyti šeimą, kurioje be jos augo brolis ir sesuo, o ji buvo vyriausia. Dukra L. Kesminienė apgailestauja, kad pradingo visi mamos eilėraščiai ir apsakymai. Viename jų, „Pirmoji tarnystė“, ji vaizdžiai pasakojo apie pirmą darbą – buhalterės darbą Linų fabrike. Ir vėliau dirbo Mažeikių tai vienoje, tai kitoje gamykloje buhaltere, ekonomiste, nors ir nebuvo baigusi jokių mokslų. Šalia skaičių darbo ėjo ir meninė saviraiška – tai agitbrigadoms scenarijus rašė, tai medžiagą į sienlaikraštį, o kiek sukurta asmeninių sveikinimų, eilėraščiuose ir apsakymuose sugulė gyvenimiška patirtis. Turėjo daug draugų ne tik darbe, gimtajame mieste, bet ir Sibire, Australijoje. Rašydavo tokius laiškus, kuriuos Sibire žmonės į duoną keisdavo.

Geriausia dovana – knyga

„Mano mama buvo labai apsiskaičiusi, be vargo išspręsdavo kryžiažodžius ir net per televiziją rodomo žaidimo „Auksinis protas“ užduotys būdavo lengvai įkandamos. Labai mėgo P. Širvio, V. Mačernio, S. Nėries poeziją. Mėgstamiausia knyga – L. Tolstojaus „Karas ir taika“. Pasiteiravus, kokios dovanos viena ar kita proga norėtų gauti – atsakymas būdavo vienas – knygą. Mamai patiko skaityti autobiografines knygas apie žymius žmones – Džiuzepę Verdį, Džeką Londoną, Viktorą Hugo ir kt. Pasisemdavo iš jų daug žinių, todėl mama gili ir prasminga buvo savo vidumi, nesivaikė materialinės naudos. Ji niekada nebus toli išėjusi, ją kasdien primins jos paveikslai“, – netektį išgyvenanti teigia dukra L. Kesminienė.

Asmeninio arch. nuotr.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode