Petreikis

G. Šakinis: „Reikia bandyti viską, nesvarbu, pavyks ar ne“

Visai neseniai mažeikiškis, Pavasario pagrindinės mokyklos moksleivis, Gvidas Šakinis užėmė prizinę, antrąją, vietą III Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiados šalies etape. Šiam jaunuoliui veiklos nestinga: groja pianinu, vargonais, o laisvalaikį leidžia bažnyčioje – priklauso Mažeikių Šv. Pranciškaus ateitininkų kuopai. Nors laisvalaikio praleidimo galimybės ir apsunkintos, Gvidas namie nesėdi. Anot jo, kad ir kokios būtų aplinkybės, žmogus neturėtų bijoti užsiimti savo mėgstama veikla. 

 

– Esi dar jaunas, tačiau nemažai veiklos ir pasiekimų jau turi. Kokie pagrindiniai Tavo pomėgiai, kuriems skiri daugiausia laiko?

– Pagrindinis mano pomėgis yra groti pianinu ir vargonais. Šiai veiklai skiriu daugiausia savo laiko. Esu ateitininkas, todėl gana daug laiko praleidžiu bažnyčioje. Giedame šv. Mišiose ir organizuojame ateitininkų veiklos susirinkimus. Taip pat mėgstu piešti, nepamirštu ir šio pomėgio.

– Neseniai užėmei prizinę, II-ąją vietą, Lietuvos etninės kultūros olimpiados šalies etape. Kaip sekėsi? Kiek pasiruošimo (o gal ir bemiegių naktų?!) reikėjo atiduoti rengiantis šiai olimpiadai?

– Sekėsi, mano nuomone, labai gerai, ypač džiaugiuosi savo rezultatu. Labiausiai reikėjo ruoštis prieš rajoninį etapą, nes tokioje olimpiadoje dalyvavau pirmą kartą, viskas buvo nauja: reikėjo domėtis kalendorinių švenčių papročiais, gilintis ne tik į Žemaitijos tradicijas, bet ir į kitų regionų. Teko nemažai skaityti.

– Kokius sugebėjimus parodei antrojoje užduotyje (kūrybinės raiškos ir veiklos pristatymas, – aut. past.)?

– Kadangi mokykloje lankau etnokultūros būrelį, ten išmokau groti kanklėmis ir naujų liaudies dainų. Savo prisistatyme tarmiškai papasakojau apie savo kelią į etnokultūrą, dainavau žemaitišką liaudies dainą ir grojau kanklėmis.

– Su kokiais tikslais ir lūkesčiais dalyvavai olimpiadoje? Ar jie pasiteisino?

– Į savo gyvenimą stengiuosi įtraukti kuo daugiau etnokultūros, tad ši olimpiada man padėjo dar daugiau sužinoti apie mūsų krašto tradicijas, nes mes šeimoje  švenčiame tik Velykas, Kūčias, Kalėdas. Ruošdamasis olimpiadai sužinojau, kiek daug ir įvairių kalendorinių švenčių Lietuvoje. 

Taip pat norėjau žmonėms parodyti, ką aš veikiu ir ką moku. Nesitikėjau, kad pasieksiu tokių rezultatų, todėl labai džiaugiuosi ir dėkoju savo mokytojoms, kad pakvietė mane ir padrąsino sudalyvauti etninės kultūros olimpiadoje.

– Kokiose dar olimpiadose ar konkursuose esi dalyvavęs? Su kokiais apdovanojimais grįžai namo?

– Čia buvo mano pirmoji olimpiada. Prieš tai dalyvaudavau dailės konkursuose arba parodose su savo darbais.

– Turi nemažai užsiėmimų. Taip pat esi vienas iš Mažeikių bažnyčios ateitininkų choro narių; groji vargonais. Visgi, ir tai atima didelę dalį Tavo laiko. Kaip suderini šią veiklą su kitomis?

– Šiuo metu veikla, susijusi su Bažnyčia, man yra pirmoje vietoje, o po to – visos kitos. Pradėjau lankyti muzikos mokyklą ir mokytis groti pianinu, tad tai yra irgi labai svarbus užsiėmimas, kuriam skiriu daug laiko. Bet, žinoma, visada mokausi ir mokslų neapleidžiu.

– Nuo ko apskritai prasidėjo Tavo įsitraukimas į Bažnyčios veiklą?

Ketvirtoje klasėje pradėjau ruoštis Pirmajai Komunijai ir tada mane pakvietė į chorą. Paskui mokytoja Rūta pasiūlė dalyvauti ir Ateitininkų kuopos susirinkimuose po šv. Mišių. Ir jau nuo tada susidomėjau šia veikla ir pasilikau iki pat dabar. Labai džiaugiuosi, kad atėjau į šią kuopą, nes joje esančių žmonių dėka aš daug patyriau ir pasiekiau. Jei ne Ateitininkai, nebūčiau pradėjęs groti vargonais ir pianinu. Kuopa labai mane drąsino ir skatino siekti savo svajonių. Esu jiems be galo dėkingas.

– Esi kilęs iš Mažeikių. Kokie Tavo ateities planai? Liksi čia ir toliau garsinsi Mažeikių kraštą, ar, baigęs mokslus, išvyksi gyventi kitur, o galbūt ir į užsienį? Kokia dabartinė Tavo vizija? 

– Kadangi planuoju studijuoti muzikos pedagogiką, baigęs mokslus norėčiau grįžti į Mažeikius ir čia dirbti. Man asmeniškai Mažeikiai yra labai artimi ir čia visada norisi būti, todėl neplanuoju gyventi kitame mieste. 

– Tavo akimis – kokie Mažeikiai šiandien?  

– Man labai smagu matyti, kad Mažeikiai tvarkosi kaip miestas. Atsiranda vis daugiau laisvalaikio ir pramogų vietų. Gražėja aplinka, žmonės turi kur praleisti savo laisvalaikį. Turime labai gražių parkų ir pasivaikščiojimo vietų. Labai džiaugiuosi, jog Mažeikiai gražėja. 

– Kokio, Tavo manymu, paskatinimo veikti reikia šių dienų jaunam žmogui? Ir kas asmeniškai Tave motyvuoja nesėdėti vietoje? 

– Manau, kad kiekvienas žmogus neturėtų bijoti užsiimti savo mėgstama veikla. Galbūt kažkas ir nepalaikys, gal net sakys, kad negali, tačiau skatinu nepasiduoti ir siekti savo tikslo. Mane patį asmeniškai motyvuoja supantys žmonės ir paties noras kažką veikti ar daryti. Man nepatinka sėdėti vietoje ir nieko nedaryti. Kodėl nedaryti, jei gali daryti?!

– Sakoma, jog „jeigu nori, viskas įmanoma“. Esi puikus to pavyzdys – nūdienos aktualijų, pandemijos, aplinkybėmis sugebi ir toliau gyventi aktyvų gyvenimą, tik šiek tiek kitaip – prisitaikydamas prie situacijos. Bet ar netrūksta realaus susitikimo su draugais, klasiokais; laisvalaikio kartu? 

– Man labai viso to trūksta. Norėtųsi eiti į mokyklą ir bendrauti su bendraklasiais ir mokytojais gyvai. Mūsų kuopa taip pat karantino metu bendrauja tik nuotoliniu būdu, tad labai trūksta gyvo bendravimo. Labai laukiu, kol viskas pasibaigs. 

– Ko palinkėtum tam jaunam žmogui, kuris vis dar neatranda savęs ir nemoka šiuo pandemijos laikotarpiu savęs išreikšti? 

– Manau, reikia bandyti viską, nesvarbu, pavyks ar ne, svarbu bandyti. Aš pats ir šokau, ir dainavau. Tik dabar supratau, kad man patinka muzika. Karantino metu galite įvairiais dalykais domėtis internete, o kai viskas praeis, išbandysite gyvai. Tad nebijokite ieškoti savęs ir bandykit viską.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode