Festivalis




Gyvenimo prasmės atsakymų paieška – „Metų sonetuose“

V. Mačernio, kaip ir visų žemininkų kūryboje, vyrauja ne asmeniniai išgyvenimai, ne visuomeniniai siekiai, o apmąstymai. Šie poetai ieško atsakymų į klausimus: kokia yra gyvenimo prasmė, laimė, mirtis. Šios temos atskleidžiamos ir paskutiniais gyvenimo metais rašytame Mačernio eilėraščių cikle ,,Metų sonetai“.

Klasicizmo eilėraščių pavyzdžiu eilėraščiai suskirstyti pagal metų laikus: pradedama ,,Rudens sonetais“ ir baigiama ,,Vasaros sonetais“, daugiausia sukurta ,,Žiemos sonetų“.

Nuo antikos laikų teigiama, kad žmogui apie savo gyvybės paslaptį ir prasmę skirta daug ko nežinoti. Egzistencinės filosofijos požiūriu, o Mačernio poetikos sąsajos su egzistencializmo idėjomis labai ryškios, niekas kitas negali žmogui atsakyti į gyvenimo prasmės klausimą nei nugyventi už jį gyvenimo – tik jis pats. Svarbu ne galutinis atsakymas, o nuolatinis klausimas. Pabudimą vidurnaktį reikia suprasti ne tik tiesiogine prasme, bet ir kaip išbudimą savo gyvenimo klausimui.

Sonetų personažai atpažįstami iš Europos kultūros tekstų – nimfos, fėjos, sparnuotasis Pegasas, Venera, literatūros kūrinių veikėjai Don Kichotas, Don Žuanas.

„Rudens sonetai“

V. Mačernis – filosofiškai egzistenzinėmis temomis rašęs lietuvių poetas. Jo kūryboje, kaip ir trumpame gyvenime, pastebimas vienišumas, o kartu ir individualus filosofiškos prigimties proto pasireiškimas. Poezijoje sutinkamos pranašiškos jo paties biografijai užuominos. II-ojo pasaulinio karo fone pradėjęs rašyti pirmąsias eiles, poetas rėmėsi labiausiai jį mylėjusio žmogaus – senolės – paveikslu.

„Rudens sonetai“, poeto manymu, labiausiai vykusi dalis iš jo visų parašytų sonetų. Tai parodo žmogaus norą pažinti savo sielą, atskleidžia skaudžią vienatvės temą. Lyrinis „aš“ ieško galimybių, kurios padėtų suvokti save, nuraminti savo vidų, bet jos yra ribotos. Ir nors sonete nėra keliami klausimai, bet galima teigti, kad jis visas yra vienas klausimas apie žmogaus būtį.

„Ruduo. Jau ilgesio gėlė Auksiniais lapų tonais žydi, Kaip paskutinis vasaros sudie Prieš atsisveikinimą didį. O melsvuma dangaus švelni, Liūdna kaip Dieviškasis Niekas, Neradusioj kažko širdy Kaip atminimas lieka. Dabar kiekvienas daiktas Nurodo Begalinį. Kūrybos metas baigtas. Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai... Tik žydi ilgesio gėlė. Ir vėjas dvelkia kvepiančiu sudie“. [Šarnelė, 1943.X.2]

„Žiemos sonetai“

„Žiemos sonetuose“ kalbama apie mirtį, jos suvokimą ir žmogaus laikyseną jos akivaizdoje. Mirtis buvo vienas ryškiausių V. Mačernio kūrybos bruožų. Tai tikriausiai įtakojo epocha, kurioje jis gyveno, kadangi Antrasis pasaulinis karas buvo žiaurus ir atšiaurus. Taip pat sonete išryškėja niūri nuotaika, kai kalbama apie mirtį, tačiau nesijaučia jokios baimės ar liūdesio. Eilėraščio žmogus išdidžiai žvelgia mirčiai į akis. Jaučiama paniekos ir ironijos motyvų: „Ir gyvulių būrius kasdien naujus/ Išleidžia per gyvenimo vartus.-/ Težudo juos Toreador, Mirtis baisioji“. Šiame sonete mirtis sureikšminama, nes rašoma iš didžiosios raidės, tai tarsi parodo, jog ji nenugalima ir nei vienas žmogus negali jos išvengti, ji vis viena ateis: „Mes puolam ją tartum įsiutę gyvuliai, kol aštrų durklą ji širdin suvaro,/ Iš mūsų narso pasijuokus įžūliai“.

„Pasiilgau savo mylimos dukrytės, Ji vadinasi Naktis, Jos plaukučiai tamsūs, ant akių užkritę, Kaspiniukais papuošti. Mano kambarin jinai ateina tyliai, Nusiteikusi rimtai... – Tėte, – sako ji, – tave be galo myliu. Tiek, – ir išskečia rankas. – Matai? Pabučiavusi veidan, Žiūri į mane. Staiga sušunka: – Ką? Skaitysi knygą man?.. Mylimos dukrelės nematai?.. Ir, sumaišiusi knygas, pasprunka, Krykšdama ir sukdamos linksmai“. [Šarnelė, 1943.XII.12]

„Pavasario sonetai“

V. Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta. Egzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai.

„Dideli ir monotoniški, ir abejingi Upių vandenys tekėjimu masyvišku, plačiu Liejasi per lygumas. Nuo jų šnerėjimo sultingo Svaigsta žemė lyg moteris nuo mylimojo kuždesių. Ir jos įsčius, juodas, supelijęs, išdraskytas, Susimaišo su derlingu, atneštu dumblu; O paskui ateina šiltas, ūkanotas rytas, Ir iš vandenų ir žemės dulkių sumišų Gimsta vėl Pavasaris. Gražus kaip Dievas jaunas: Jojo kūną pirmas kvepiantis lietus nuplauna Ir pribarsto plaukus vos pražydusių žiedų. Užsimetęs ant pečių plačiųjų skraistę žalią, Eina jis per žemę. Jam žaibai nušviečia kelią, Naktimis nupuldami iš debesų juodų“. Šarnelė, 1944.IV.14

„Vasaros sonetai“

"Vasaros sonetais" V. Mačernis įžengė į sunkųjį savo dvasios laiką, prasidėjusį nutrūkstant ryšiams su Brone, juntant vis didesnį vienišumą, būties skaudumą ir netikrumą. Jis jautėsi senas (sena siela, perpratusi gyvenimo ir mirties slėpinius), išvaikščiojęs savo mylimų ir verstų poetų (ypač Rainerio Marios Rilke's, Oskaro Milašiaus) skaudžiųjų patirčių keliais:

„Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs... Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos. Tu pažiūrėki: kokios mano tuščios ir negyvos akys, Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas. Aš kažkada tikėjaus rasti personažą, Kuriuo galėčiau savo sielą išsakyti, Bet ką radau, tebuvo gestai, mimikos ir žodžiai gražūs, Ir tas betikslis, blaškymasis scenoje mažytėj. Veltui, režisieriau, kažko vaidinime ieškojome... Dabar aš eisiu ir vaidinsiu, rolės nepaskaitęs, Ir paskutinėj scenoj taip suriksiu: „Mano siela mirė”, Pratrūksiu tokiu širdį draskančiu raudojimu, Kad ložėj kažin kur nualps išbalusi mergaitė Ir salėje žiūrovai bus ilgai nuo išgąsčio pastirę“. Šarnelė, 1944. VII. 13

Šaltiniai: mokslobaze.lt, studijos.lt, Moksliniaidarbai.lt, Mokslai.lietuviuzodynai.lt

Muziejaus „Alka“ nuotr.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode