Petreikis

V. Mačernis – poetas žemininkas

Žemininkai – išeivijos poetų sąjūdis, kuris 1951 m. JAV išleido naujosios lietuvių išeivių poezijos antologiją „Žemė“. Be V. Mačernio, žemininkams dar priskiriami ir kiti žymūs lietuvių poetai, kurie visgi visu savo kūrybiniu pajėgumu atsiskleidė tik išeivijoje. Apie V. Mačernį kalbėjo ne vienas bendražygis, poetas. A. Nyka-Niliūnas apibūdina jį kaip aktualų poetą, prilygino pamokslininkui: „Jis savo poezijos nelaikė paslėpęs stalčiuose, skelbė visur nelyginant pamokslininkas, pats aktyviai dalyvaudamas savojo žodžio kovoje su abejingo skaitytojo bei klausytojo nejautrumu.“

 

Žemininkai

Žemininkams dažniausiai priskiriami penki poetai: Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys ir Vytautas Mačernis. Šie kūrėjai formavosi ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvoje spėjo išspausdinti pirmuosius poetinius bandymus, tačiau labiausiai atsiskleidė tik išeivijoje. Žemininkai organiškai sujungė nepriklausomybės metų ir egzodo poeziją. Egzodas žemininkams – tai ne vien tiesiog namų, gimtojo krašto netekimas, bet egzistencinis išbandymas. Jis ryškiau nei kas kita atskleidžia žmogaus situaciją, žmogaus likimą pasaulyje. Egzodo poetiką atpažįstame ne tik iš ypatingo poezijos suartėjimo su filosofija, bet ir iš pamėgtų žanrų (soneto, elegijos, vizijos, simfonijos). Kitas esminis žemininkų kūrybos aspektas susijęs su valstietiškaja kultūra, jos gilumine recepcija. Egzistencinių prasmių išryškinimas žemės temoje, jau turinčioje stiprią tradiciją lietuvių lyrikoje, galutinai perkėlė ją iš liaudiškosios kultūros plotmės į individualiąją. Žemė šiems poetams – ne tiek prarastas gimtasis kraštas, kiek žmogiškasis pasaulis apskritai. Kokia žmogaus buvimo šiame pasaulyje prasmė, – tai pagrindinis žemininkų kūryboje keliamas klausimas. Žemininkai pratęsė neoromantikų pradėtą lietuvių lyrikos modernėjimo procesą, 1952–1959 m. jie drauge su kitais rašytojais, literatūros kritikais bei filosofais leido vienintelį išeivijoje grynai literatūrinį žurnalą „Literatūros lankai“ ir dėl to neretai vadinami dar ir lankininkais, arba žemininkais-lankininkais. Esminis žemininkų įnašas į lietuvių literatūrą – poetinės kalbos reforma, suardžiusi dainingąjį eilėraščio tipą, pakeitusi jį modernaus teksto struktūromis, semiantis patirties daugiausia iš prancūzų ir austrų – vokiečių lyrikos, kuriant modernaus teksto klasiką.

 

Alfonas Nyka-Niliūnas 1960 m. apie Vytautą Mačernį

„Vytautas Mačernis gyveno kaip meteoras: staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje. Jis mirė pačiame savo trumpos poetinės karjeros zenite vos dvidešimt ketverių metų tesulaukęs. Mirtis visuomet kažin kaip keistai sumistina žmogų, paversdama gilia ir niekam nesuvokiama paslaptim, tam tikra ženklų bei užuominų sistema, kurios esimo niekas nepastebi jam gyvam tebesant. Todėl man, gerai pažinusiam Mačernį gyvą, šiandien atrodo, kad jo tamsiose ir liūdnai drėgnose akyse, visame palinkusiame, tarytum kūdikiškame pavidale jau tada buvo kažkas būdinga visiems anksti mirusiems poetams, ir didelis jo poezijos pasisekimas gyvam tebesant – tarsi paties likimo atlyginimas, ciniškas atlyginimas už tai, kad jam tik taip trumpai tebuvo leista maitintis, jo paties žodžiais tariant, „geriausiais žemės vaisiais“, – apie poetą kalbėjo A. Nyka-Niliūnas.

Aktualus poetas

Gyvas būdamas, Mačernis buvo aktualus poetas, savo laiko ir savo gyvenamojo momento poetas plačiausia šio žodžio prasme, angažavęsis visu savimi. Jo poezija turėjo gyventi kartu su žmogumi, vadovauti jam ir galbūt net jį išganyti. Jis savo poezijos nelaikė paslėpęs stalčiuose, skelbė visur nelyginant pamokslininkas, pats aktyviai dalyvaudamas savojo žodžio kovoje su abejingo skaitytojo bei klausytojo nejautrumu. Mirtis atskyrė poeziją nuo poeto, palikdama ją vienišai, tarytum našlaitiškai egzistencijai ir kovai, tik šį kartą jau dėl antlaikiško aktualumo. Todėl ir Mačernio poezija šiandien yra tokioje situacijoje, kokion patenka kiekvieno neseniai mirusio žmogaus kūrybos vaisiai: ji tapo tarsi nebeaktuali, nebefigūruojanti skubančio žmogaus dienotvarkėje, nelyginant tas mirusysis, kurio visi rauda, bet niekas nebesiklausia nuomonės.

Nebedalyvavimas kūrybinėje kasdienybėje iš tiesų ją išbraukė iš laikiškai aktualių apraiškų sąrašo. Tuo tarpu antlaikiniam, t.y. galutiniam, jos svoriui nustatyti šiandien dar trūksta laiko perspektyvos, kurios atsiradimui būtiniausia sąlyga – vertinamojo objekto nutraukimas ryšių su kasdienybe, o tam reikia mažų mažiausia bent vienos kartos laikotarpio. Tad šiandien, kaip matome, Mačernio poezija stovi pačioje nepalankiausioje perspektyvoje vertinimo požiūriu, kaip nepasveriama nei laikiškai, nei antlaikiškai.

Misijos esmė

 

Įvertinimo galimybes mažina nebuvimas paruošiamosios, disekcinės, struktūrinius jo poezijos elementus nagrinėjančios literatūros. Gyvas būdamas nepaskelbęs nė vienos knygos, Mačernis taip ir liko, galima sakyti, nevertintas. Pomirtiniai vertinimai su mažomis išimtimis buvo daugiau ar mažiau nekrologinio pobūdžio pasisakymai su visa tokiems rašiniams būdinga patetika etc. Pirmas ir vienintelis tikrai reikšmingą bandymą atskleisti Mačernio kūrybinės misijos esmę davė Juozas Girnius Žemės poezijos antologijos įvade „Žmogaus prasmės žemėje poezija“. Bet jis ribojasi tiktai probleminių aspektų iškėlimu, žvilgsniu iš viršaus, tiesiogiai nepaliesdamas struktūros bei poetinės technikos klausimų. Tačiau kiekvienu atveju jo probleminė analizė ir istorinės situacijos eskizas yra be jokios abejonės iki šiol paskutinis „mačerninės“ kritiko žodis.

Išsamesnei ir dokumentuotai Mačernio biografijai dar nėra atėjęs laikas ir dar neturime šiam reikalui būtiniausių sąlygų. Šiuo požiūriu Mačernis dar tebėra gyvas ir kasdienybėje tebedalyvaujantis žmogus, turįs teisę į diskretumą, kuriuo nepasižymi biografijų autoriai (ne veltui Maironis jų taip bijojo!). Mūsų čia duodamieji biografiniai duomenys remsis oficialiai žinomais dalykais ir asmeniniu patyrimu, naudojamu tokiais atvejais būtinose diskretumo ribose.

Aristokratiška laikysena

Mačernio tvirtinimu, protėviai į Žemaitiją atsikėlę iš Vengrijos ir čia įsikūrę prieš kelis šimtus metų. Mačernio išvaizdoje ir laikysenoje iš tiesų buvo kažin kas aristokratiška ir tatai jį skyrė iš kasdieniškos aplinkos. Jeigu visa tai ir būtų buvę vien tik fantazijos padarinys, aristokratizmo sąvoka Mačernio gyvenime turėjo didelės reikšmės: visų pirma kaip tradicijos ilgesys ir tiesiog desperatiška pastanga išsiplėsti iš sentimentalaus intymumo, kuris tais laikais buvo plūste užplūdęs mūsų buitį kaip tradicijos ir universalesnio požiūrio į realybę pakaitalas. Tarytum šiandien atsimenu, su kokiu ilgesiu jisai deklamuodavo E.A.Poe „Annabel Lee“:

Dvi versijos

Kaip jau žinoma, Sovietų armijai artėjant prie Žemaičių Kalvarijos, Mačernis apsisprendė trauktis į Vakarus ir kelionei ruošimosi įkarštyje žuvo artilerijos sviedinio skeveldros ar priklydusios kulkos pataikytas (1944.X.7). Mirties data yra neabejotinai teisinga, tuo tarpu visiškai tikslios žuvimo aplinkybės – kaip ir kur – tebėra nenustatytos. Yra dvi skirtingos šio įvykio versijos. Vienoje jų sakoma, jog kulka ar skeveldra Mačernį pataikiusi jo draugo (su kuriuo jis buvo susitaręs kartu trauktis ir kuris, frontui visiškai priartėjus, jau buvo išvažiavęs) kieme ir miręs ant šio motinos rankų. Pagal kitą – Mačernį arkliai parvežę į tėviškę jau mirusį. Nesant sąlygų normalioms laidotuvėms, jo kūną paskubomis palaidojo tėviškės laukuose esančiame kalnelyje, kur jis ir dabar tebemiega.

Formavimosi stadijoje

Eilėraščius rašyti Mačernis pradėjo penktoje klasėje būdamas. Septintoje klasėje jau skelbė savo poeziją moksleivių spaudoje ir dalyvavo viešuose moksleivių literatų pasirodymuose. 1939 metais Mačernis dalyvavo rinktinės moksleivių poezijos almanache Pirmieji žingsniai, tuo lyg ir oficialiai užbaigdamas pirmąjį savo kūrybos periodą, nes kaip tik tuo metu įvyko staigus kūrybinis persilaužimas: atvykęs į universitetą, Mačernis staiga pasirodė su nauju ir ligi tol negirdėtu poetiniu žodžiu. Tai buvo pačios pirmosios Vizijų ciklo eilėraščių redakcijos ir kai kurie kiti eilėraščiai („Ten saulė rytmečiu sugrįžta“, „Ne ji“ etc.) Tačiau ir po to Mačernis ilgą laiką pasiliko tarp universiteto sienų, platesnei publikai visiškai nežinomas, nes, tiesą sakant, jis savo publikos plačia šio žodžio prasme dar neturėjo. Mačernio publika dar tebebuvo formavimosi stadijoje, kaip ir pati jo poezija.

Toji publika susiformavo tiktai vokiečių okupacijos metais. Naujos publikos atsiradimas sutapo su kitu reikšmingu įvykiu: kaip tik tuo metu prasidėjo dviejų poetinių kartų „sargybų pasikeitimo“ ceremonija, užsitęsusi beveik dešimtį metų. Nepriklausomybės periodo poetų karta, pajutusi galinti gyventi iš iki šiol susikrauto kapitalo, staiga pasitraukė iš avangardinių pozicijų ir sustingo kilniose tautos žadintojų pozose. Dar vienas bendralaikis reiškinys, turėjęs lemiamos reikšmės tiek naujos poetinės publikos, tiek naujos poetų kartos susiformavimui, buvo egzistencinės filosofijos įvesdinimas, kurį pas mus atliko mūsų jau minėtas Juozas Girnius. Šitaip dalykams vystantis, Mačernio poezija pamažu ėmė rasti vis platesnio atgarsio ir nebetilpti universiteto sienose. 1944 metų pavasarį Vilniaus Filharmonijos salėje įvykusiame literatūros vakare, kuriame dalyvavo Putinas, Vaičiūnas, Inčiūra, Matuzevičius, Bradūnas etc., Mačernis pasirodė kaip absoliutus laimėtojas.

Priešvizijinis laikotarpis

Poezijoje Mačernis, kaip jau esame minėję, viešai debiutavo septintoje klasėje tebebūdamas. Tačiau tikruoju debiutu laikytinos Vizijos, kurios taip pat yra ir aukščiausia jo poezijos viršūnė. Priešvizijinio laikotarpio eilėraščiai niekuo nesiskiria nuo visų kitų tuolaikinėje moksleivių spaudoje savo poetinius bandymus skelbusių pradedančiųjų literatų kūrybos. Juose Mačernis tebėra tipingas nepriklausomybės periodo poetų kartos, o kartais ir jos epigonų, à la Kazys Zupka ir Mykolas Linkevičius, epigonas. Nežiūrint kai kurių ryškesnių įgimto talento apraiškų (autentiškesnis „nuoširdumas“, daugiau intelektualinės rimties), vis dėlto tai yra tipinga papievių, čiobrelių ir vosilkų poezija, niekur neprašokanti stereotipinių jos štampų lygio. Tad šių pirmųjų eilėraščių perspektyvoje Mačernio žygis į estetinį bei idėjinį Vizijų pasaulį įgyja ypatingos reikšmės ir prasmės. Pirmiausia tatai buvo išsilaisvinimo žygis.

Oficiali poezija

Apie 1939 metus Mačerniui, kaip ir kitiems jo bendralaikiams poetams, buvo visiškai aišku, kad nepriklausomybės periodo kartos štampai nebetinka nei savęs, nei savojo laiko išsakymui. Laikas buvo iškėlęs ne tik naujas perspektyvas, naujas formas, naujas idėjas ir naują žmogaus bei žmogiškos egzistencijos sampratą, bet taip pat ir naujus poetinės atsakomybės aspektus bei reikalavimus. Reikėjo rinktis ir angažuotis. Čiobreliai, svirtys ir papieviai išreiškė siaurą, intymų ir dažnai banalų ilgesį, bet nebetiko, Girniaus žodžiais tariant, „Žmogaus ilgesiui žemėje“ išreikšti. Nepriklausomybės laikotarpio poezija, savo geriausiais kūriniais pasiekusi gana aukštą estetinės vertės lygį, savo prasme yra gražaus šiltadaržio poezija – skambi, elegantiška, bet giliau neangažuota, be projekcijos į laiką, žmogų ir jo situaciją universalių santykių plane. Istoriškai ji yra tam tikra neoromantizmo versija, simplifikuotas romantizmo bei simbolizmo hibridas, idėjiškai stovintis ant simbolistinio ženklų pasaulio ir privačios realybės ribos. Visais aspektais – ar tai būtų asmeninė, ar visuomeninė poezija – angažuotas tėra tik žodis, bet ne žmogus. Galbūt tiksliausiai nepriklausomybės laikotarpio poeziją apibūdino vienas antraeilių ar net trečiaeilių jos atstovų, Jonas Graičiūnas, savo paties eilėraščius pavadindamas „oficialaus optimizmo ir privataus pesimizmo poezija“. Ir iš tiesų šios kartos poezija yra arba oficiali, arba privati, bet retai kada universali.

Konservatyvi revoliucija

Išsivadavimo žygiui Mačernis pasirinko konservatyvios revoliucijos kelią. Mačernio revoliuciją vadiname konservatyvia dėl to, kad jis, nutraukdamas santykius su nepriklausomybės laikotarpio poezijos estetika bei ideologija, pasuko atgal į Putiną ir Kiršą, t.y. į ryškiai estetiškai, kultūriškai ir ideologiškai angažuotos tradicijos poeziją. Ta pačia proga ir šiek tiek nukrypstant į šalį nuo pagrindinės temos tenka pastebėti, jog tas posūkis buvo gana natūralus dar vienu ir jau nebe kūrybinės, bet žmogiškų santykių plotmės požiūriu. Kai kurie nepriklausomybės kartos poetai buvo gana šalti, o kartais ir atvirai nepalankūs naujai besiformuojančios kartos pastangoms išsimušti iš jų poezijos orbitos. Vienas uoliausių naujos kartos rėmėjų buvo Putinas. Jis taip pat buvo pirmas oficialiai pripažintas literatūros autoritetas, pastebėjęs ir aukštai vertinęs Mačernio talentą. Grįžtant prie temos, pirmiausia tenka pabrėžti, jog, atsisakydamas naujų laikų akivaizdoje nebetekusios prasmės nepriklausomybės poetų kalbos, Mačernis pirmiausia akcentavo savąjį tradicijos ilgesį ir pastangą grąžinti žodžiams gerokai nusekusį prasminį bei emocinį svorį. Todėl Mačernio poezijos kalba sunki, kampuota, archajiška, kartais net perdėtai iškilminga ir asketiška, nieko bendra nebeturinti su „žaliojo ilgesio“ poezijos kalba. Jo žodis ne tik skamba, reiškia, bet kartu ir sprendžia, atsakydamas į paties žodžio sąvokinio turinio keliamą klausimą.

 

„Pajūrio vaikai“

Kalbant apie bet kurio poeto kūrybą paprastai (ir pagrįstai) keliamas jį formavusių įtakų klausimas, nes retas kas teišauga vienas. Priešvizijiniu laikotarpiu Mačerniui daugiausia įtakos turėjo nepriklausomybės kartos poetai. Bet toji įtaka ne tik kad nebuvo vaisinga, bet greičiau užgožianti ir niveliuojanti. Jos veikiamas, Mačernio poetinis talentas buvo atsidūręs rimtoje sunykimo grėsmėje. Iš šios grėsmės Mačernį išgelbėjo kontaktai su Vakarais. Vienas iš tokių pirmųjų kontaktų buvo O.V. de Lubicz-Milosz, su kurio poezija Mačernis susipažino iš Antano Vaičiulaičio atliktų rinktinių šio poeto eilėraščių vertimų. Iš jo Mačernis paėmė kai kuriuos pasaulėvaizdžio elementus, ryškiai atsispindinčius Vizijų ciklo eilėraščiuose. Kitas ir galbūt dar reikšmingesnis kontaktas buvo Edgar Allan Poe, turėjęs žymios įtakos ir kitiems Mačernio kartos poetams. Poe Mačernį žavėjo savo tiesiog nepalyginama sugestijos jėga ir kurį laiką jam buvo poezijos didžiąją raide sinonimas. Poe poezijos pėdsakų galima užtikti beveik visoje Mačernio poetinėje kūryboje, tačiau ryškiausiai jie skamba nuostabiai tyrame eilėraštyje „Pajūrio vaikai“:

Mes gyvenom prie jūros tada

Du geri, du laimingi vaikai,

Palikti vandenų ir šviesų globoje,

Palikti vienu du amžinai.

Mes klajojom pajūrio taku,

Neidami protingyn nei senyn,

Du draugai tų žuvėdrų baltų, –

Krintančių, lyg akmuo, vandenin.

Šiuose Mačernio posmuose girdisi garsaus eilėraščio „Annabel Lee“ melancholija ir poetinė dikcija. Paskutiniais gyvenimo metais Mačernis nuo Poe buvo gerokai nutolęs ir pasukęs visiškai priešinga kryptim.

Intelektuališkai ir pasaulėžiūriškai Mačerniui daugiausia įtakos turėjo Nietzsche ir Dostojevskis.

Situacijos auka

Kaip jau rašinio pradžioje esame pastebėję, šiandien dar labai sunku, o gal ir visai neįmanoma nustatyti, kokią vietą Mačernio poezija užims mūsų literatūros istorijoje. Per daug ryškūs ir gyvi saitai su dabartim neleidžia tatai padaryti. Tačiau pomirtinio dešimtmečio perspektyvoje kai kurie pagrindiniai jo situacijos momentai gerokai išryškėjo. Mačernis per tą laiką visiškai išlaikė, o gal net ir dar gerokai sutvirtino savo kaip nepaprastai autentiško talento poziciją, bet taip pat išryškėjo ir kai kurios akivaizdžios ydos bei trūkumai, būtent, formalinis inadekvatumas. Mačernis šia prasme buvo situacijos auka. Užsiėmęs giliai ir toli siekiančiomis vidinio poezijos atnaujinimo problemomis, jisai neturėjo laiko atkreipti dėmesį į poetinės technikos bei formos klausimus. Poetinės technikos požiūriu jisai nesąmoningai tebetęsė nepriklausomybės periodo poetų kartos įpilietintą nerūpestingos poezijos tradiciją, kurią ji savo ruožtu paveldėjo iš Keturių vėjų kartos. Toji tradicija pridarė daug žalos mūsų poezijai. Tos tradicijos veikiama jinai prarado daugelį nepaprastai svarbių poezijos amato dorybių ir įsigijo nemaža ydų, kurių svarbiausios yra kalbinis nerūpestingumas, nepagarba poezijos technikos normoms, rimavimas nė iš tolo nesirimuojančių žodžių etc. Visos šios ydos gana aiškiai matomos ir Mačernio poetinėje kūryboje.

Poezijos forma

Mačernio poezijos forma yra eskizinė, neišbaigta, nenušlifuota. Šia prasme lemiamos reikšmės turėjo faktas, jog Mačernis savo eilėraščius pirmiausia rašė deklamavimui. Kiekvienas kūrinys turėjo būti išgirstas iš jo paties lūpų. Galutinis išbaigimas turėjo įvykti žodinio atlikimo metu. Todėl visiškai pilną Mačernio poezijos vaizdą turi tiktai tas, kas yra kada nors girdėjęs jį patį skaitant.

Aukščiausią poetinės įtampos ir organinio vientisumo laipsnį Mačernis pasiekė Vizijose, kurios be jokios abejonės yra reikšmingiausias jo poezijos kūrinys. Jos yra lygiai reikšmingos ir estetiškai, ir pasaulėžiūriškai. Tai yra dvasinė poeto autobiografija, kurios prasminis motyvas aiškiausiai suformuluotas ir išreikštas „Pabaigos“ epigrafo žodžiais: „Išmokinsiu jus mirti neapmokamą mirtį / Ir meilės įkvėpsiu nematomai saulei.“ Gyvenimo ir Mirties, Buvimo ir Nebūties, Triumfo ir Pralaimėjimo dialektika Vizijose išreikšta egzistencijos terminais. Putino „Vergas“ yra susimbolintas abstraktaus išsivadavimo bandymas, o Mačernio Vizijos yra realus išsivadavimas, arba, aiškiau formuluojant, nedviprasmiškas savęs paties pasirinkimas su visomis egzistencinio rango implikacijomis.

Formališkai Vizijose pirmiausia imponuoja originali poetinė dikcija ir tam tikra nepakartojama poetinė melodija, kuri yra tartum paties poeto balso ekvivalentas. Laisvai ir plačiai tekančios eilutės, nesuvaržytos nei griežta strofika, nei aiškiai apibrėžtais ritmais, nepaprastai gerai derinasi su emocine eilėraščio medžiaga:

Įsiklausau:

Iš ten, kur šviečia vaiskios tolumos,

Saldus traliavimas atklysta į mane.

Ir aš matau: piemuo tarp pirštų meldą laiko

Ir pučia eidamas aukštyn upe...

 

„Metų sonetai“

Sekantis savo reikšme Mačernio kūrinys yra „Metų sonetai“. Prasmės požiūriu „Metų sonetai“ yra antroji Vizijų versija, arba, tiksliau išsireiškiant, detalizuota Vizijose emociškai išreikštų temų bei problemų analizė. Formaliai „Metų“ sonetuose tolydžio vis labiau išryškėja tam tikra klasicistinė tendencija, didesnio aiškumo ir apibrėžtumo siekimas. Tačiau dingsta organinės turinio ir formos vienybės principas: daugumoje šių eilėraščių turinio persvara neabejotina. Metų sonetuose poezija yra nebe vien žodžio menas, bet buvimo būdas, „ontologinio ilgesio“ programa. Grožio, tiesos ir egzistencijos sąvokos čia yra jau visiškai identiškos.

Parengta pagal tekstai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode